Aš vis dažniau susimąstau ar egzistuoja laisvų žmonių? Kur pradingo laisvė? Ar ji iš vis buvo? Drįsčiau, manyti ir teigti, kad buvo. O dabar? Nežinau.
Visi vadiname save laisvais žmonėmis. Visi šaukiam ir rėkiame apie teisę laisvai reikšti savo mintis, nuomonę. Laisvę judėti ir migruoti. Laisvę daryti ką norime, eiti kur norime, bendrauti su kuo norime. Laisvę mylėti.
Tačiau kiekvienas esame suvaržytas, suvaržytas valdžios. Nesvarbu ar tu iš kokios Afrikos gentelės, kur egzistuoja tik genties vadas, ar iš Jungtinių Amerikos Valstijų kur tave kaip marionete žaidžia juodaodis prezidentas Obama, ar tu tiesiog iš Danijos kur tave saugo karalienės akis. O dar ir be šių didžiųjų valstybių šulų egzistuoja seimai, mokesčių inspekcijos, policijos pareigūnai, visokios kvailos organizacijos ir unijos.
Kartais pagalvoji ar gyventi jų priespaudoje ar geriau išvis kažkur prapultį tarp esaties ir nebūties? Mane atgraso ir atbaido, tų puritonų ir buržujų, rimtas valstybės vaidmuo, kurie mus gąsdina, baudina, rodo savo „išmonę”, valdžią ir galią. Manipuliuoja mūsų gerove, jausmais, ir juolab - gyvenimais.
Apsidairau kartais ir net nežinau, gal vieninteliai laisvieji žmonės buvo tie mūsų vadinami hipiai? Jie džiaugėsi saule, gėlėmis. Juos valdė meilė, aistra, žolytė ir pienių vynas geriamas skambant „The Beatles” muzikai. Gal jų „herojai” ir valdžia buvo tie patys „The Beatles” gražieji berniukai?
Žinau, kad dabar rėksite jog be valdžios ir šalies lyderių būtų totali anarchija. Anarchija ne tik toje šalyje ar valstybėje, bet ir visame pasaulyje, bet gal tuomet pradingtų visas blogis? Smurtas, vagystės, žmogžudystės ir melagystės? Juk tuomet būtų tiesiog visuotinis nulinčiavimas kiemo kaimynų ar gyvenvietės gyventojų. Jie patys priimtų nuosprendį, nieko nestumiami. O gal ir kaltieji pasirinktų doros kelią, nes viskas būtų laisva ir nereiktų teptis rankų nešvariais darbeliais. Džiaugtųsi gyvenimu, mylėtų ir mylėtųsi.
Nesakau, kad ir pati esu laisva ar užsiiminėju protestais. Ne. Esu taip pat priklausoma kaip ir jūs. Noriu į beprotnamį, ten bent būsiu tuo kuo norėsiu ir gyvensiu tarp tų, kurie mane supras. Ačiū.
Bent jau tikiuosi, kad sugebėsiu pagaliau materializuotis vėl gi į šią bloginę erdvę. Kadangi jau praėjo gan ilgas laiko tarpas kai čia vis neužsukau. Laiko nėra. Na gerai - meluoju. Gal ir būna. Tiesiog nėr kūrybos ir minčių. Arba galva užgrūsta niekais.
Bet štai egzaminai išlaikyti ir pabaigti. Prasideda nauji metai, naujas etapas - pradedu praktiką. Kuria labai bent jau kol kas džiaugiuosi. Ateityje papasakosiu kas, kaip ir kur.:)
Paskutiniu metu labai dažnai aptinku ir „užsikabinu” ant gatvės muzikantų. Todėl nusprendžiau pasidalinti savo atradimais ir džiaugsmais su Jumis. Man yra žavu pamatyti gatvėj sėdintį senuką barškinantį gitara, senas Franko Sinatros dainas. Pamatyti meksikiečių grupę, kuri sugeba į gatvę atsitempti net kontrabosą ir pianiną. Manau, nei vienas mylintis muziką nepraeina pro šalį, kad ir niūroką darbo dieną, kai gatvės muzikantas griežia smuiku senai pamėgtą filmo „Muzikos garsai” dainą „Edelweiss”. Mane liūdina vien ta mintis, kad tokie talentingi muzikantai tūno gatvėje, bet iš kitos pusės jie ją labai smarkiai pagyvina ir jai suteikia visai kitokio šarmo.
Norėčiau ta proga Jus supažindinti su Greg Patillo ir Eric Stevenson, kurie praskaidrina New York’o miesto gyventojus Union Square metro stotelėje. Beatboksinantis su fleita Greg‘as Pattillo ir Cello muzikantas Eric‘as Stephenson ne tik, kad žmones prajudina, bet kartu juos ir nustebina išradingumu. Kaip po beatboksinimas su fleita. Taip, kuo toliau tuo daugiau galima pamatyti įvairių eksperimentų, tačiau nepamirškime ir tokių dalykų kaip profesionalumas arba kokybė.
Mūsų gyvenimas kaip katės ir pelės žaidimas. Vienu momentu tu gaudai mane, kitu jau aš tave. Iš tiesų, nesuprantu kodėl taip yra, bet tai yra gyvenimas. Toks kokį mes patys kuriame. Aš jau dabar gailiuosi, kad taip pakeičiau tave. Pakeičiau ne į tą pusę, kuri man labiau patiktų.
Įsivaizduoju, kad vėliau ištekėsiu už kokio pasiturinčio vyrioko arba tiesiog bet kurio pirmo sutikto, be meilės. Vien tam, kad nėra iš ko rinktis. O tu… Tu lakstysi basomis po pievas su vaivorykšte delne.
Klysti žmogiška, bet kartais klaidų nebe ištaisysi. Yra kaip yra. Atrodo, norėtum kažką pakeisti ir galbūt galėtum. Bet bijai, kad tai nepavyks ir tiesiog nuleidi rankas. Kovoti? Baisu. Baisu pralaimėti. Kaip sutikti pralaimėjimą iškelta galva?
Dabar sėdžiu apsiašarojus po mūsų pokalbio ir gailiuosi dėl visko. Sako, moterys nežino pačios ko nori. Iš tiesų taip ir yra. Mes blaškomės kaip popieriniai lėktuvėliai vėjyje. Ir dabar. Žinau, na bent jau manau, kad abu norim to paties, bet bijom ar tiesiog nesame tikri.
Dabar norėčiau ir įsivaizduočiau mūsų ateitį po kokių 5-10 metų. Sėdime abu prie toršero, apsikabinę, laimingi ir skaitom šitą mano paistalynę su šypsena veide. Kitu atveju, vėl nebežinau ar noriu to. Ir ką daryti? Niekas nežino. Niekas nepatars. Niekas nepadės.
Kažkas man darosi nenormalaus. Negaliu susikaupti mokytis. Darbai užgriuvo kaip kokia netikėta, didelė lavina. Klausau keistos plaukiojančios muzikos, kuri kas be ko man labai patinka. O žmonės, visi aplinkiniai, traukia namo.
Kada aš pamatysiu savo namiškius, namus ir draugus? Niekas nežino. O labai norėčiau. Dabar vasara, gražūs orai. Menkė kaip tik ta vieta, kurioje leisčiau dienas su alučiu rankose.O dar Joninės čia pat… Pati gražiausia šventė man. Paskutiniai du metai ir Joninių šventimas buvo kažkas tokio AWWWWWWSOME.:) Norėčiau tai pakartoti.
Praeitą savaitę turėjau Experience economy egzaminą. Išlaikiau šiaip ne taip. Gavau 2. Nu kažkaip nieko gero, bet bent jau praeitas. Šį penktadienį bus projekto egzaminas iš visų dalykų… Jaučiuosi labai silpna ir netvirta prieš jį. Nieko nemoku ir net nesiruošiu, nes nėra noro, jėgų ir kažkokia tais keista jėga atbaido nuo to.
Užvakar nusipirkau sofą-lovą. Labai kietą. Dabar kaip sexodromas mano kambaryje ir dar toršerą įsigyjau.
Pradėjau dirbti IKEA parduotuvėje. Na nežinau pamilau tą darbą. Nieko ypatingo, bet požiūris į darbuotojus yra super. Praėjau didelį konkursą ir gavau tą darbo vietą. Tai reiškiasi, kad neesu beviltiška žmogysta;)
Na žinot, kartais stebiuosi žmonių sugebėjimais. Bet gerąja prasme. Šis trumpas video padarytas apie Londoną. Ir sulipdytas tiesiog iš nuotraukų. Tiesiog žavu.
Pakeliaukim.
Tai va. Taip skaitinėjau straipsnelius ir visokius anonsus ir radau tokį visai įdomu renginuką. Muzikinis koncertas atliekamas su ledo gabalais. Pati idėja keista ir įspūdinga, bet muzika nelabai sužavėjo.
Nesuprantu, kas man darosi paskutinėmis dienomis. Mane viskas erzina ir veikia…
Prieš beveik dvi savaites atvyko mano mama. Iš tiesų labai apsidžiaugiau, senai jau mačiau ir pan. Mes planavom ir anksčiau, kad jinai atvažiuos čia dirbti ir pagyvens su manim. Tačiau dabar viskas buvo ne taip planuota kaip man norėjosi. Ir dar netikėtai, o mano mintys vis dar šokinėjo pirmyn atgal “Ar būtina jai čia atvykti?”
Pirmiausia, kartais man atrodo, kad ji daug neatsakingesnė nei aš. Kartais atrodo, kad ji visai nepagalvoja apie mane ir mano mintis ar kaip aš jausiuos paskui. Tarkime, ji atvyko pas mane, padarėm su “kaimynais” jai baliuką. Na ta truputį prisigėrė ir kažkaip keistai pradėjo elgtis su VJ. Gal netgi filtruoti. Na ir net nežinau, kitą dieną jai jau buvo gėda išlįsti iš kambario. Kiti vis patraukia per dantį. O man gėda dar labiau, kad tai mano mama. Common’ tai gerai, kad ji jaunatviška, bet kartais per daug ir net nepagalvoja apie mane.
Toliau ji tokia rrrrr… Prakniso savo skrydį per savo tūsus ir nepagalvojimus tai nusprendė pabūt ilgiau ir paieškot darbo. Spėkit kaip jinai jo ieško? Visi aplink ieško jai darbo įskaitant ir mane. O ji tik vieną dieną sugebėjo apylinkėj išnešiot lapukus. Nors dar liko geras kvartalas. Tačiau ji TINGI ir neina. Nu tai ką aš galiu pasakyti? Tiesiog labai šaunu ir labia pagirtina. Aš pasipiktinusi. Mes neturim pinigų. Aš irgi jų neturiu milijonų ir ji tą žino. Bet dar nejaučia kainų skirtumo ir švaistosi pinigais ir dar sėdi rankas sudėjus. Ačiū, kad šiandien matosi jau prošviesos šiam tamsiam tunelio gale. Gavom kelis skambučius dėl darbo.
Atrodo, bėgau taip toli nuo jos, o ji vėl čia. Jaučiu trintį tarp savęs ir jos. Taip pat atrodo, kad kažkas įsibrovė į mano asmeninę erdvę. Aš buvau pradėjus gyventi savaip. O dabar vėl… Ji viską bando pakeisti. Tai mane erzina. Ką daryti?
Išvis nežinau ką čia kalbu. Gali pasirodyti, kad nekenčiu jos, bet taip nėra. Tiesiog būna užeina piktumai man ir viskas. Arba aš viską per daug sureikšminu. Ką čia bepasakyti. Myliu ją.
Buvau jau
išjungusi kompiuterį. Atsiguliau į lovą ir pradėjau galvoti. Galvoti tiesiog
apie save ir savo gyvenimą, bei jausmus. Už lango
jau čiulba paukščiai. 03:56. Užsivėlinau. Plius senai jau berašiau ir matyt
prisikaupė pas manė krūva minčių, kurias noriu išdėstyti.
Paskutinėm dienom pradėjau galvoti apie save ir savo gyvenimą. Man 20 metų, tačiau aš neturiu nieko. Na turiu, bet ką? Sveikatą? Pastogę? Maistą? Vandenį? Žinoma, rodos tai pagrindiniai
dalykai žmogui išgyventi. Tačiau norėčiau pakalbėti ir dar apie labai svarbų,
vieną dalyką – jausmus.
Ar gali žmogus prarasti jausmus? Ar gali kas nors juos visiškai “atimti” iš
žmogaus?
Trys metai. Trys apvali, rutuliniai ir visokie
kitokie vienumos metai. Tiek laiko aš esu vieniša, be antros pusės. Kas be ko,
esu jauna. Į mano gyvenimą žmonės ateina ir išeina. Tačiau visi norim turėti
kažką artimo, šalia savęs. Praėjus tokiam laiko tarpui, aš pradėjau bijoti. Aš
tikrai bijau įsimylėti, turėti vaikiną ar apskritai kokius nors intymesnius
santykius. Visuose vyruose, kurie pradeda mane kalbinti aš pirmiausia įžvelgiu
tik minusus. Pliusų nei matau, nei ieškau. O tie visi minusai man taip bado
akis, ir tiesiog neleidžia toliau tęsti santykių su tuo žmogumi. Rodos, aš pati
ieškau priekabių prie visų. Bet negaliu suvaldyti savęs ir neįsivaizduoju kaip
tai padaryti.
Kaip pradėti naują gyvenimą su pozityvia jo
puse? Ir kaip priimti žmones ne su jų trūkūmais, o pliusais…
Kai jai buvo 5keri jos tėvai išsiskyrė. Niekas nepaaiškino aiškios priežasties ir nematė reikalo to daryti, kadangi ji buvo dar tik mažas vaikas.
Tėvams išsiskyrus ji liko gyventi su mama, kuri taip pat nebuvo aukso puodas. Atrodo, sakoma obuolys nuo obels netoli rieda, tačiau jos tiesiog priešingybės kai kuriais aspektais ir ypač gyvenimo būdu.
Jos mama mėgo vyrus. Daug vyrų. Ir mėgo prabangą. Ji buvo išdidi, elegantiška, visuomet pasitempusi. Kaip bebūtų keista jos dukra taip pat mėgo vyrų kompaniją, tik ne visuomet kaip vyrų, o daugiau kaip draugų. Ji nepaisė reikalo apie savo išvaizdą, manieras, kalbas, įpročius. Jai pirmenybė būdavo moralinės vertybės, o ne – materealinės.
Gyveno jos neturtingai. Neturėjo savo buto, tad teko glaustis pas mamos tėvus. Senelis buvo girtuoklis, o senelė – pedantė ir isterikė. Šeima nebuvo ideali, tačiau stengdavosi savo mažajai mergytei suteikti viskas kas geriausia. Ir suteikė… Ji sveika, gyva, mokosi, ieško laimės…
Ji nebe ta pati maža mergaitė, ji suaugo ir šiek tiek pasikeitė. Visą gyvenimą juk nesėdės smėlio dėžėje su kastuvėliais ir kiemo berniokais. Metai bėga, gyvenimas lekia. Ji auga, bręsta, tampa moterimi.
Jos kelyje atsirado kitas žmogus, kuris jai neduoda ramybės. Vyras. Jis jau turėjo šeimą, ir turi dukrą. Dabar gyvena vienas. Jam labai patiko toji mergina. Tačiau ji mato kokie jie skirtingi žmonės. Ir jame įžvelgia daugiau minusų nei pliusų nuo pirmųjų pažinties akimirkų.
Tačiau yra dvi bėdos, o gal ir ne. Pirmiausiai, jos mamai jis labai patinka. Patinka kaip būsimas/galimas žentas, dukros vaikinas. Su juo ateitis jai būtų garantuota gera. Ne tik jai, bet ir jos vaikams, nepaisant to kaip ilgai išbūtų pora.
Bet vėl gi sugrįžtam prie dukros. Jos požiūris kitoks. Ji kitokia. Ji “gatvinė”, o jis – “prabangus”. Jai širdis sako “Neprasidėk, tai ne tavo žmogus”, tačiau protas prieštarauja. Ji bijo rimtų santykių. Ji bijo šeimos, vaikų. Ji bijo jausmų. Ir baisiausia ji išvis nebesupranta ko pati nori. Ji nenori būti kažkuo ar gyventi kažkieno gyvenimą. Ji nori būti savimi. Bet bijo padaryti dar vieną klaidą gyvenime. Taip, iš jų mokomasi, tačiau kai kita galimybė nepasitaiko, kam reikalinga ta pamoka?
Per daug ji buvo įskaudinta, kad lengvai pakiltų atgal. Ką jai pasirinkti - širdį ar protą?
