Iš tiesų net nežinau nuo ko pradėti pasakoti Devendra Banhart karjeros istorijos, kadangi besidomėdama juo aptikau galybes įdomių faktų ir pasakojimų.
Šis atlikėjas gimė Teksase ir klajones po pasaulį pradėjo labai anksti. Žinoma, viena iš keistenybių - kitoniškas vardas. Kadangi tėvai labai smarkiai domėjosi Indijos kultūra ir meditacija, sūnų nusprendė pakrikštyti taip pat rytietišku vardu.
Išskirti gyvenime momentą, kuriame Devendra pradėjo groti yra ganėtinai sunku, tačiau pirmasis albumas pasirodė dar 2002 metais ir nuo tada jo diskografijoje guli apčiuopiami aštuoni dainų rinkiniai.
Kalbant apie kūrybą ir muziką, turėčiau pasakyti, kad jis yra laikomas „New Weird America“ įkūrėju. Šis judėjimas yra taip pat kaip ir pats atlikėjas apgaubtas paslapties šydu. Kadangi visi atlikėjai besibūriantys po šiuo vardu leidžia savo dainas nepriklausomai nuo jokių studijų ar muzikinių label‘ų, juos yra labai sunku surasti. O žmonės gali tik spėlioti ir būdami labai atkaklus sužinoti tikrąsias šio muzikinio kulto priežastis.
Muzikantas dažniausiai koncertuoja pasitelkęs tik gitarą, nors pasitaiko ir kitų muzikos instrumentų sąjunga jo kūryboje. Pats atliekantis daugiau ar mažiau apibrėžtą muziką kaip psych folk‘ą, man labiausiai primena 60‘sius, kuomet paprastumas buvo visa ko šerdis.
Kažkuriame gyvenimo etape būtų netgi galima Devendra pavadinti dharmos valkata. Žmogus, kuris neranda konkrečios vietos šiam pasaulyje, tačiau tai turbūt ir yra viena iš priežasčių pavertusių jį įdomiu ir prikaustančiu atlikėju, kuris turi ką papasakoti klausytojams.
Kiek dar šarmo bei gyvybingumo Devendra Banhart turės išlikti unikaliu ir patraukliu gerbėjams – neaišku, tačiau faktas, jog jis niekuomet nesustos groti ir kurti yra tiesiog akivaizdus.
Taigi, taigi atėjus paskutiniai šių metų dienai ir Vizbarai paliepus, Sandra suskubo daryti 2010-ųjų metų suvestinę.
Iš tiesų peržvelgus visus savo Youtube‘s mėgstamiausius bei parašytus straipsnius drįsčiau teigti, kad metai buvo ganėtinai turtingi muzikiniu atžvilgiu manąjam playlist‘ui.
Taip pat buvo nemažai atrasta įdomybių apie kurias anksčiau net neteko girdėti, o laukiančiųjų eilė būti aprašytiems ateinančiais metais susidarė gan nemaža. Bet pirmiausia noriu paskelbti šių metų muzikinius atradimus, kurie tapo mano mylimiausiais ir klausomiausiais.
Pirmoji vieta keliauja į Izraelio kolektyvo „Asaf Avidan and the Mojos“ pusę! Šios grupės atsiradymas mano grojaraštyje buvo tikrai kažkas tokio wow.
Tačiau antroji vieta atitenka mūsų kaimynui iš Vokietijos - IAMX! Gal kalta ir mano pažįstamos „meilė“ jam, o gal kalta jo muzika, bet jis tikrai tapo vienu didžiausių favoritų šiemet.
Trečia, bet nepaskutine vieta dalinas netgi dvi žavios atlikėjos danė Fallulah ir amerikietė Cat Power. Nors abiejų atlikėjų muzika yra ganėtinai skirtinga, tačiau savo vokalais bei muzikiniais skambesiais jos puikiai „įsipaišė“ į išrinktųjų sąrašą.
Toliau sektų vienas labiausiai mane šokiravusių netikėtumų kalbant apskritai apie šou verslo ir muzikos industriją tai būtų 3D hologramos apie kurias anksčiau nebuvo tekę girdėti bei tiek daug domėtis. Taip pat vienas didesnių atradimų buvo ir BBC radio laida „Live Lounge“, kurios dėka nuomonė apie kai kuriuos pop muzikos atstovus dalinai pakito į gerąją pusę.
Straipsnis, kuriuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi būtų apie muzikines reklamas, kadangi gražia forma sugebėjau susieti savo aistrą muzikai, hobį bei studijuojamą specialybę.
O pabaigai norėčiau skirti paskutinės metų dienos Top-8 ir pažadu, kad atėjus laikui apie juos visus atskirai paskaitysit ir plačiau.
Siautulingos 2010-ųjų pabaigos ir tikėkimės dar geresnių 2011-ųjų metų pradžios!
Cowboy Bebop OST 4 - Gotta knock a little harder
nina simone - my baby just cares for meSeabear - I Sing I SwimShabop Shalom, Jane
Jenny and Johnny - Animal
Carla Bruni - Quelqu’un m’a ditMount Eerie - Voice in HeadphonesSunset Rubdown - Insane Love is Awakening
Vokiečių rokeriai „Reamonn“ susipažino naktiniame klube, tris kartus apsilankė Lietuvoje, išleido šešis studijinius albumus, atšventė vienuoliktąjį grupės gimtadienį ir išsiskirstė. Tiems, kurie galvojo kad jie vienadienės žvaigždės - vaikinai parodė špygą ir su dailiu dviženkliu skaičiumi priešakyje nulipo nuo scenos.
Kalbant apie muziką, kokybiškas lengvas rokelis, manau „užkabino“ ne vieną “sunkiasvorį”, jau nuo tada kai šis kolektyvas aplankė Lietuvą „Music Slam“ koncertuose. Kartu su žymiaisiais šokių pionieriais ATB bei švedais Eskobar, užkūrę tikrą pirtį didmiesčiuose.
Per 11-ką gyvavimo metų grupė turėjo ne vieną išbandymą pradedant priekabiomis fanėmis maniakėmis ir įspūdingais pasirodymais. Kad tarkim ir Šveicarijoje vykusiame koncerte dingus elektrai grupė užsidegusi žibintuvėlius akustiškai sugrojo visas savo dainas, o minia pridėjusi pirštus prie lūpų tildė vieni kitus, kad geriau pritarti Rea dainuojant.
Nors romantiškasis penketukas ir nelepino savo gerbėjų grandioziniais pasauliniais turais bei krūvom skandalingų naujienų, jų vis tiek nepamiršo ir prideramai atsisveikino. Visai nesenai klausytojams padovanojo „Reamonn“ geriausių dainų rinkinį „Eleven – Live & Acoustic At The Casino“, kuriame puikuojasi net 20 kūrinių.
Tikėkimės, kad radijo stotys pasiilgs pop rock‘erių, kurie įnešdavo bent šiek tiek sumaišties tarp nusaldintų blondinių virtinės. O ir vokalistas Rea Garvey nepaneigė galimybės po kurio laiko vėl susiburti su kitais grupės nariais ir atgaivinti „Reamonn“.
Šių metų pabaigai pažymėti ir paklausykime senų dainų, kurios turbūt ne vienam kažkada buvo ypatingos ir mėgstamiausios.
Kieno dėka atradau „Asaf Avidan and the Mojos“ tikrai neprisimenu, bet tam žmogui esu be galo dėkinga, nes mano playlist‘as pasipildė dar vienu stebuklu.
Šios grupės istorija prasidėjo 2008 metais Asaf Avidan atlikėjui išleidžiant debiutinį albumą „The Reckoning“, kurio dėka susibūrė dabartinis kolektyvas. Muzikantai kilę iš vieno garsiausių pasaulio miestų – Jeruzalės, neša per pasaulį aukštai iškeltą folk rock‘o vėliavą pagražintą bliuzo atspalviais.
Melomanų dėmesį atkreipę pirmąja plokštele ir susilaukę daugybės pozityvių įvertinimų, jie kasmet išleidžia po naują dainų rinkinį. Asaf Avidan klausytojus pritraukia ne tik išskirtiniu balsu, kuris kažkiek primena Janis Joplin, bet taip pat harmonija - jungiančią muziką ir lyrikas.
Daugumoje dainų gali rasti filosofinių samprotavimų apie meilę, mirtį, žmonių tarpusavio santykius ir pasaulio keistumą. „Asaf Avidan and the Mojos“ visuomet sugeba išlaikyti susidomėjimą ir priverčia pasitelkti vaizduotę klausant jų kūrinių. Kartais gal kiek ir tiesmukais prašymais bei pasisakymais besikreipiantys į gerbėjus, vistiek jų neatbaido.
Taigi labai viliuosi, kad naujieji 2011-ieji nebus išimtimi ir sulauksime naujo grupės šedevro, o kol kas tiesiog pasimėgaukime tuo ką turime.
WEAK - Asaf Avidan & the mojos
Asaf Avidan & The Mojos - Your Anchor
Maybe You Are
Asaf Avidan & The Mojos Live at Earth Day - Her Lies
Asaf Avidan & the Mojos - Devil And Me (Live Dec 08)
Prieš kurį laiką buvau netyčiom užtikusi ir susižavėjusi viena electro, indie pop grupe - „Passion Pit“. Tačiau kai jau mano naršyklės lange nebetilpo atidarytų Youtube‘s vaizdo klipų sąrašas, išsisaugojus jų dainas playlist’e, išjungiau ir primiršau. Bet likimas, visai nesenai, vėl gi man švystelėjo jaunųjų amerikiečių kūrinį, kuris tapo lemtingu ir galutinai nulėmusiu šią rašliavą.
Taigi „Passion Pit“ kaip jau minėjau žarsto elektoninius skambesius platesniai auditorijai, todėl jų garsai yra šiek tiek lengvesni ir saldesni, nei kad įprasta underground‘o rykliams. Kolektyvo sudėtis labiausiai yra traukianti merginų dėmesį, kadangi koncertų metu penki šaunūs vaikinai susirenka vienoj scenoj. Iš tiesų, be didžiulio įžūlumo galiu teigti, kad visos jų dainos yra puikios: žvali melodija bei paprasti ritmai, kas mane ir žavi.
Šiaip kalbant apie jų patirtį, tai gana jauna grupė, susibūrusi tik 2007 metais. Dabar „Passion Pit“ kolekcijoje teturi debiutinį EP „Chunk of Change“ ir taip pat studijinį albumą „Manners“ išleistą 2009-aisiais. Kaip bebūtų EP rinkinys net nebuvo planuotas tapti kažkuo daugiau nei dovana pagrindinio vokalisto Michael‘io merginai Valentino dienos proga. Na bet lemtis taip pastūmėjo, kad netyčia nugirstas vaikinuko darbas paskatino sukurti grupę, o įvairiuose muzikiniuose blog‘uose „Passion Pit“ tapo didžiausiu metų atradimu.
Šiuo metu nei kiek nenustebsite išgirdę jų dainas skambant garsiose reklaminėse „Iphone“ ar „Levi‘s“ kampanijos, o taip pat ir gerai žinomuose amerikiečių serialuose „Gossip Girl“, „Ugly Betty“ bei video žaidimuose kaip kad „FIFA 10“.
Tad su šia linksma nata norėčiau atsisveikinti iki kito karto ir pradėti savo išsiilgtas atostogas gimtinėje. O Jums visiems linkiu jaukaus Kūčių vakaro, linksmų Šv. Kalėdų su draugais ir artimaisiais, dosnaus Kalėdų Senelio ir taip pat siūlau pasiklausyti ramių „Passion Pit“ kūrinių!
Artėjant Šv. Kalėdoms aplinkiniai jau laksto susiėmę už galvų ir kaip įmanydami stengiasi greičiau supirkti dovanas bei pasiruošti stebuklų kupinai nakčiai. Iš visų pusių veržiasi šventinės emocijos ir kalėdinė dvasia, kuri neaplenkė ir manęs.
Landžiojant Youtube‘s archyvuose, surinkau įvairių kalėdinių dainų rinkinuką, kuriame jos skamba skirtingais muzikos stiliais ir tuo pačiu dar kartą įsitikinau, kad ir atlikėjai neaplenkiami šventinės manijos.
Taigi pirmasis kūrinys - linksma, ironizuota istorija papildyta kasdieniais norais bei kalėdine nuotaika, skirta visiems rap‘o gerbėjams. Atlikėjo Eazy E albumas „5015: Home of Tha Sick“ buvo pažymėtas antruoju numeriu, asmeninėje diskografijoje, kuriame ir galima aptikti dainą „Merry Mutafuckin‘ X-mas“.
Eazy E- Merry Mutafuckin’ Xmas
Bob Marley - gyva reggae‘io legenda taip pat neaplenkė klausytojų ir sukūrė jiems - „Christmas Reggae“.
Bob Marley - Christmas Reggae
Lietuviškais lengvo rock‘o ritmais Šv. Kalėdas apdainuoja ir gerai žinoma skadalinga grupė „Sportas“. Sarkastiška lyrika pagrindinis vokalistas Marukas sugeba nupiešti šypsena veide ir leidžia atsipūsti nors sekundei nuo įtempto švenčių maratono.
Sportas - Kaledos
Dainuojamosios poezijos fanams taip pat kliuvo gardus kąsnelis iš „Aktorių Trio“ albumo „Vėl kartu“. Ilgesingais, nostalgiškais skambesiais užburianti daina „Kalėdos“ ne tik sukuria romantišką atmosferą, bet priverčia susimąstyti apie jų vertę ir mus supančius žmones.
Aktorių trio Kalėdos
Lietuviškieji gotikinio rock‘o atstovai „Memoria“ skiria muzikinį sveikinimą „Nebesutiksi Kalėdų“ vienišų klausytojų grupei bei tiems, kurie nespėja bėgti paskui laiką ir pasinerti į šventišką malonumą.
memoria - nebesutiksi kaledu
Nesenstanti legenda - John Lennon ir garsusis 1971-ųjų single‘as „Happy Christmas (War Is Over)“, užkariavęs ne vieną širdį, iki šių dienų mums sukelia nesuvokiamus jausmus. Atrodo, lyg ši daina būtų stebuklinga ir tik ją išgirdus atsirastų noras visiems šiltai apsikabinti.
Happy Christmas (War Is Over)
Daugiau klubinei publikai perdainuotą „Wham!“ dainą „Last Christmas“ pateikė ir gerai žinoma vokiečių grupė „Cascada“. 2007 metais įrašytas cover‘is atsirado ne vieno šokių muzikos gerbėjo playlist‘e.
Cascada Last Christmas
Jazz‘o bei funk‘o mėgėjams siūlyčiau gardų kasnelį iš Donny Hathaway diskografijos. 1970-ųjų metų šventinis hit‘as buvo ne kartą perdainuotas įžymių atlikėjų ir užsitarnavęs vienos populiariausių kalėdinių dainų titulą.
Donny Hathaway- This Christmas [Original]
Na nors jau ir du šventiški kūriniai yra skirti rock‘o gerbėjams, aš negalėjau atsispirti pagundai nepatalpinus šiame sąraše ir žymiųjų „Coldplay“ naujojo singl’o „Christimas Lights“. Taigi šiltus šventinius sveikinimus mums siunčia ir veini mylimiausių britų!
Coldplay - Christmas Lights
Pop muzikos fanams pasiūlyčiau gal kiek ir banaloką Mariah Carey kūrinį „All I Want For Christmas Is You“, tačiau tikrai nestigsiantį romantiškumo ir geros nuotaikos. Ne veltui ši daina jau nuo 1994 metų, kuomet pasirodė ketvirtąjame atlikėjos albume, tapo viena populiariausių kalėdinių dainų ir iki šių dienų muša radijo laidų top‘us.
Mariah Carey - All I Want For Christmas Is You
Na tikiuosi visi dubstep’ininkai neužpyks, tačiau radau tik vieną kalėdinį “Let it snow” remix’ą, kuris patraukė mano dėmesį ir manau tikrai galėtų patenkinti šio muzikos stiliaus mėgėjų poreikius.
Dean Martin - Let it Snow ( Dj T.I.M. Dubstep Mix )
Malonaus klausymo ir viliuosi, kad visi atrasite kažką artimo sau belaukiant nuostabių Šv. Kalėdų!
Ne sykį čia puikavosi įvairūs atlikėjų cover’iai išgirsti „Live Lounge“ tiesioginiame eteryje, tačiau niekuomet taip ir neišsiaiškinome, kas gi tai?
Tai - rytinė BBC Radio 1 laida vedama Fearne Cotton. Kas kartą jų studijoje apsilanko kviestiniai svečiai, kurie gyvai atlieka vieną pasirinktą savo bei kito atlikėjo kūrinį.
Tikriausiai, “namų darbų” užduotys ir yra patraukliausias laidos kabliukas, kada turi unikalią galimybę išgirsti muzikantus visiškai kitame amplua, nei įprasta bei improvizuotą žinomos dainos versiją. Mano nuomone, tai taip pat idealus šansas pakeisti nusistovėjusią nuomonę apie juos. Kadangi įrašai ne visuomet atskleidžia dainininkų talentus arba juos pateikia daug geresniame variante nei yra iš tiesų.
Taigi „Live Lounge“ suteikia progą - išteisinti arba nuteisti mums taip gerai pažįstamus spaudos veidus.
Manau, ši laida yra labai rimtas išbandymas atlikėjams. Žinomiems – nesusimauti, o naujai iškilusiems – įrodyti, kad jie kažko verti ir atkreipti į save dėmesį. Nusprendžiau šiam kartui pasiūlyti, mano nuomone, vienus geriausių „Live Lounge“ pasirodymus, o tuos kurie buvo ne tokie pavykę kaip tikėtasi atidėti sekančiam.
The Saturdays Beggin’ Live Lounge (Cover)
Lady GaGa - Viva La Vida Radio One Live Lounge
Sam Sparro - Black and Gold (Radio 1 Live Lounge)
The Last Shadow Puppets SOS Rihanna cover on Jo Whiley
Šiam kartui jūsų dėmesiui Cat Power – atlikėja sugebanti nunešti į prisiminimus, netgi tuos kurie pirmą kartą girdi jos dainas.
Chan Marshall savo minimalistiniais kūriniais, kuriuose pagrinde skamba gitaros ir klavišinio garsai, sukuria nuotaiką lyg sėdėtum prirūkytame bare su pačių geriausių draugų kompanija ir šnekėtumeis apie senai praėjusius laikus.
38 metų amerikietė jau išleido 9 solinius albumus, kuriuose persipina meilė, skausmas, ilgesys, džiaugsmas ir išgyvenimai. Kaip bebūtų keista, nei vienas rinkinys nebuvo nuobodus ar identiškas kitiems, kas atskleidžia daininkės subtilų talentą ir gebėjimą nustebinti klausytoją. Pagrinde Cat Power atliekami kūriniai skamba indie ir folk rock‘o motyvais, tačiau visgi muzika labai artima ir bliuzui.
Vienas įdomesnių dainų rinkinys būtų „The Covers Record“, kuriame Chan perdainavo net 13 populiarių dainų tarp kurių puikuojasi Bob Dylan, Mick Jagger ir Michael Hurley kūryba. Šiame albume ypač sužibėjo Jerry A. Millercover‘is „Naked, If I Want To“, kur atlikėja nepriekaištinga perteikia kūrinio nuotaiką bei emocijas.
Su nekantrumu laukiu jos 10-tojo albumo ir spėlioju kuo šįkart ji prikaustys bei sužavės klausytojus.
Kaip elgtumėtės jeigu turėtumėte galimybę atsukti laiką atgal? Pamėginsiu jus nukeldinti į vėlyvuosius 80-90’sius metus, kuomet vieni garsiausių visų laikų atlikėjai pradėjo karjeras.
Taigi šia proga, norėčiau prisiminti žavių merginų pop rock’o grupę „Shakespeare’s Sister”. Dueto veikla prasidėjo dar 1988 metais kuomet vokalistės Siobhan Fahey ir Marcella Detroit nusprendė sujungti jėgas ir pasivadino „The Smiths“ kolektyvo dainos pavadinimu.
Visą merginų veiklą lydėjo išsiskyrimai ir susitaikymai, tačiau jau 1993-iais per „Ivor Novello“ apdovanojimus buvo pranešta, kad grupė iširo. Gandų kodėl - buvo įvairiausių, tačiau pačios atlikėjos tai paliko po paslapties šydu sakydamos - tai per daug asmeniška.
Kaip bebūtų šios moterys nesustojo kurti ir vis dar neapleisdamos aistros muzikai, bando sugrįžti į sceną. Grupės lyderė Siobhan įrašinėja solinius albumus besidengdama „Shakespeare‘s Sister“ pseudonimu. Ir nepaisant to, kad keletas prieš tai buvusių mėginimų išleisti savo albumus buvo nelabai sėkmingi, ji vis tiek nepasiduoda ir nenuleidžia rankų žemyn. Taigi šiais metais jau visi buvę šios atlikėjos gerbėjai galėjo įsigyti materealų CD pavidalą „Songs from the Red Room“, kuriame galima išgirsti ir perdainuotų senųjų kūrinių.
Marcella Detroit taip pat netapo namų šeimininke palikusia dūlėti praeities įvykius po storu dulkių sluoksniu. Ji taip pat išleido keletą albumų, vėliau grįžo prie bliuzo nuo ko ir buvo pradėjusi. Taip ji teberašo dainų tekstus įvairiems dainininkams ir toliau sėkmingai lepinasi šlovėje nepaisant to, kad ji jau perkopusi 50-tį.
Visgi šių dviejų atlikėjų keliams net ir išsiskyrus, muzikai pavyko jas išsaugoti. Tačiau labai gaila, kad tokia perspektyvi, įdomi ir daug žadanti grupė užgeso dar tik pradėjus savo kelionę į gerbėjų širdis.
Visai nesenai užtikti koncertų vaizdo įrašai iš Japonijos sukėlė manyje jausmų sumaištį. Ko mes dar galime tikėtis iš sumaniųjų rytiečių?
Hatsune Miku reiškia pirmasis ateities garsas (išvertus iš Japonų kl.). Taip pavadinta ir pirmoji sintetinės dainininkės versija. Dar 2007 metais pasirodė naujoji kompiuterinė programa „Character Vocal Series 1. Hatsune Miku“ sukurta kompanijos „Crypton Future Media“. Šioje programoje naudotojas turi galimybę sukurti anime (japoniški animaciniai filmukai su specifine veikėjų išvaizda) stiliaus mergaitę, pritaikyti atitinkamą dainą bei šokių choreografiją. Taip pat vartotojas gali ir pats sukurti dainų žodžius bei muziką savo virtualiai atlikėjai pasitelkiant programa Vocaloid. Jos pagalba įkeltos lyrikos gali būt suderintos su skirtingomis balso tonacijomis bei muzikos instrumentų garsais. Muzika naudota Hatsune Miku dainoms - sugrota gyvais instrumentais, o vokalas yra žymios anime filmukų bei žaidimų įgarsintojos Saki Fujita.
Taigi praėjus trims metams po šios įspūdingos programos pristatymo ir didžiulio pasisekimo buvo nuspręsta surengti Hatsune Miku pasirodymą. Strategiškai pasirinkta pirmojo koncerto data vėlgi tapo prasmingu faktu – 2010 Kovo 9 = 3(mi) + 9(ku) ir subūrė tūkstantinę gerbėjų minią. Po koncertų gausos Japonijoje, ši miela virtuali herojė nusprendė pradėti ir pasaulinių turų grandinę, kurios pirmąja stotele jau tapo San Franciskas. Netikėtas populiarumas prasidėjęs Japonijoje po mažu baigia užkariauti visus žemynus, o šokiruoti senamadiškieji muzikologai bei klausytojai patyliukais stebi ir spėlioja kas bus toliau.
Hatsune Miku 3D Holographic Avatar in Live Concert.flv
Kalbant iš savo pozicijos, buvau lygiai taip pat išmušta iš vėžių kaip ir minėtieji muzikos snobai. Man sunku sutalpinti į galvą šią naują informaciją, kaip žmonės gali taip pašėlti nuo „negyvo“ atlikėjo ir dar mintinai mokėdami dainų tekstus antrinti. Juk muzika visuomet buvo laikoma sielos kalba ir viena iš efektyviausių būdų perteikti jausmus, tačiau kokiu keliu šis sintetinis kūrinys tai atlieka?
Vėlgi faktas lieka faktu, kad technologijos tobulėja nežmonišku greičiu ir šis virtualusis herojus tikrai bus patobulintas ir galbūt pradėtas naudoti masiškai. Įsivaizduokite, jei šio išradimo dėka būtų atkurtas virtualusis Michael’io Jackson’o arba kitų jau senai su gyvenimu atsisveikinusių atlikėjų klonai, juk tuomet jie niekuomet nedingtų ir nebūtų pamiršti, o mes galėtume drąsiai apsilankyti savo stabukų koncertuose, kad ir netikruose. Taip pat ši programa yra labai efektyvus sprendimas pasaulinio lygio žvaigždėms, kurie tokiu būdu galėtų surengti net po keletą koncertų tuo pačiu metu ir netgi skirtinguose pasaulio vietose.
Megurine Luka and Hatsune Miku in LIVE ~ MAGNET
Asmeniškai, kaip bebūtų smalsumo vedina tikrai nueičiau į tokį šou, o jei dar būtų galimybė pamatyti numylėtuosius atlikėjus, kurių jau nebėra, tikrai be jokių abejonių stočiau pirmu numeriu į laukiančiųjų eilę. Tačiau gyvų pasirodymų dvasios jokios technologinės naujovės man nepakeis.
Dabar belieka tik spėlioti, kiek beliko mums laukti iki masinio tokių pasirodymų antplūdžio ir kuomet jie visgi pakeis gyvo garso koncertus. Galbūt labai greitai juos mes vadinsime vintage kaip ir praėjusios kartos rūbus?
Iš tiesų net nežinau nuo ko pradėti pasakoti Devendra Banhart karjeros istorijos, kadangi besidomėdama juo aptikau galybes įdomių faktų ir pasakojimų.
